lango istorija
| langas į pasaulį | lango istorija1. Nuo Antikos iki Viduramžių
Antikos laikotarpiu langai buvo laikomi pilnaverte architektūrine detale, o to paties laikotarpio statytojai jo funkciją minimalizavo. Langai visų pirma turėjo praleisti natūralią šviesą į pastato vidų ir užtikrinti patalpos ventiliaciją. Tik helenistiniam laikotarpyje (nuo 330 iki 30 m. p.m.e.) pradėta įvertinti skliautų, arkų ir terasų – nedidelių, į patalpą šviesą įleidžiančių langų, vaidmenį.
2. Gotika
Gotika yra laikotarpis, kuris išaukštino langą, kaip "savarankišką kūrinį". Jo architektūrinė forma pradėjo vystytis ir turtėti, įgydama patrauklių papuošimų. Atsirado masverkai (Masverkas - geometrinė architektūros detalė, iškalta iš akmens, naudota užpildyti viršutinę gotikinio lango dalį, aklinos ir atviros angos, vimpergai, rozetės ir pan. Pirmieji masverkai atsirado Chartres katedros languose (XII Amicus pabaiga). Laiku bėgant jie tapo daugiau ažūriniai, o juose naudojami geometriniai elementai sudėtingesni. Pradžioje tai buvo apskritimų, šešiakampių, smailų arkų deriniai. Brandžiosios ir vėlyvosios gotikos laikotarpiais pradėtas naudoti” žuvies pūslės” ir trilapių ir keturlapių ornamentų motyvai, kurie dekoratyviu būdu dalijo gotikinio pastato langus. Būtent šiuo momentu langas tapo svarbus. Puošnūs langų apvadai ir toliau puošė daugiausiai katedrų langus, tačiau po truputį ir miestiečių namuose jie tapo tuo elementu, į kurį pradėta kreipti vis daugiau dėmesio.
3. Nuo Renesanso iki Baroko
Renesanse pradėtos naudoti lankinės arkos ir rustika, tai yra dekoratyvinis akmens apdirbimo būdas, kurio buvo išgaunama grubi paviršiaus faktūra. Langai dažniausiai buvo įkomponuoti į puslankinę arką kaip atvira anga, papuošti rustikos apvadu, aiškiai atskiriančiu jį nuo sienos plokštumos. Brandžiojo Renesanso laikotarpiu paplito stačiakampio formos langai su trikampiu ar laužyto trikampio frontonais. Tokiu būdu originalių sprendimų paieškos Renesanso laikotarpiu sukūrė formą, kuri yra labai populiari ir šiais laikais. Barokas išlaikė ramią vėlyvojo Renesanso formą ir nežaidė su lango formomis. Pagrindinis dėmesys kreiptas į papuošimus. Pastatų dekoras buvo auksuojamas ir puošiamas marmuru. Durys ir langai išsiskyrė fantastiškais rėmais (vaizduojančiais idiliškas scenas). Dekoro elementai buvo atliekami iš įvairių medžiagų – nuo tikro marmuro iki bronzos ir stiuko – gipso-kalkių medžiaga, imituojanti marmurą. Barokas susitirpino lango reikšmę. Būtent tuo laikotarpiu langui buvo skirtas didesnis plotas. Kad pastatas atrodytų solidesnis, nei iš tikrųjų, langai buvo išdėstomi vienas prie kito, dažnai skirtingų rūšių. Kai kurie iš jų buvo užbaigiami puslankiu, kai kurie laužytomis linijomis, o kiti – stačiakampio forma. Rezultate bokštai atrodė aukštesni, o rūmai – platesni. Renesanso ir Baroko laikotarpiu langai įgavo daugiau reikšmės, atliko ne tik taikomąją funkciją, bet ir dekoratyvinę, kartais visiškai pakeisdami pastatų išvaizdą. Tuometiniai architektai atrado, kad langai suteikia pastatams elegancijos ir solidumo, o jų patrauklios formos ir dekoracijos vis labiau traukia miestelėnų žvilgsnius.
4. Langai XIX amžiuje
Prancūzų revoliucijos laikotarpiu įvairiomis formomis turtingas Barokas buvo laikomas neskoningu stiliumi. Ekonominiai ir visuomeniniai pokyčiai, susiję su pramonės vystimusi atsispindėjo ir sakralinėje ir pasaulietinėje architektūroje. Nauja visuomenė visų pirma kreipė dėmesį į pastato paprastumą ir funkcionalumą ir grįžo prie šaknų. Klasicizmas sėmėsi įkvėpimo iš graikų ir romėnų Antikos, siekė harmonijos, paprastumo ir pusiausvyros. Todėl ir langai buvo stačiakampiai ar kvadratiniai. Sakraliniuose pastatuose buvo naudojamos neaukštos arkos. Langų angos ir rėmai buvo saikingai dekoruojami, apsiribota trikampiais portikais su antikiniais ar gėlių motyvais. Visose formose buvo išlaikoma simetrija. Pagrindinė lango funkcija ir toliau yra patalpos apšvietimas, todėl buvo mažinama dekoratyvi puošyba, didinamas langų angų kiekis. Neogotikos laikotarpiu buvo naudojama XIV amžiuje populiarūs siauri ir aukšti langai su smailiomis, vitražais puoštomis arkomis. Tokiu būdu ne tik būdavo apšviestas interjeras, bet ir spalvų žaismu buvo kurtas nepaprastas klimatas.












